Pradžia

Elektrikas papasakojo, kaip elektra atkeliauja iki kištukinio lizdo: ar žinome, kodėl veikia prietaisai namuose

Šviestuvai, arbatinukai, kavos aparatai ir plaukų džiovintuvai, televizoriai, skalbimo mašinos, prietaisų įkrovikliai, netgi modernios šildymo sistemos bei elektromobilių įkrovimo stotelės. „Tuzinas elektros įrenginių – maždaug tiek statistiškai kiekvieną dieną naudoja viena šeima Lietuvoje“, – teigia 40 metų darbo patirtį turintis elektrikas Jonas Šveikys.

„Apsidairykite aplink ir paskaičiuokite, kokia galybė mūsų gyvenimą patogesnį darančių prietaisų yra maitinami elektros energija. O ji kištukinį lizdą pasiekia keliaudama elektromagnetinių bangų vakuume arba tokiu pačiu greičiu kaip šviesa. Tai – beveik 300 tūkst. km/s“, – pabrėžė Kėdainių rajone gyvenantis elektrikas.

Tūkstančių kilometrų žiedas

Savo darbo entuziastas per ilgametę veiklos istoriją ne kartą buvo paklaustas apie tai, kokį kelią elektros energija turi įveikti tam, kad pasiektų mūsų šviestuvus ir buities prietaisus. Šia tema domisi ne tik būsimieji elektrikai. Anot elektriko, ir eiliniai žmonės neretai paklausia tiesiog dėl bendro išprusimo ar smalsumo vedami.

„Elektros energijos-maitintojos kelias iki kiekvieno iš mūsų namų ar biurų iš tiesų nėra paprastas. Pradėkime nuo to, kad elektros energija yra sugeneruojama šiluminėse arba atsinaujinančių gamtos išteklių jėgainėse. Iš jėgainių elektros energija patenka į Lietuvos aukštos įtampos perdavimo tinklą. Tinklas – tarsi greitkeliai, susipynę į voratinklį, sujungti į bendrą žiedą. Žiedą sudaro tūkstančiai kilometrų linijų“, – pasakojo J. Šveikys.

Įtampą lemia atstumas

Aukštos įtampos perdavimo linijomis elektros energija perduodama į rajonines pastotes. Keliaujanti energija realiu laiku įveikia kelių šimtų kilometrų atstumus, kol iš pagaminimo vietos atkeliauja į rajonų centrus, arčiau faktinių vartotojų.

„Aukštos įtampos linija laikoma ta, kurioje įtampa siekia ar viršija 10 kV. Linijoje įtampa siekti gali ir 330 kV ar 500 kV. Būtent tokia reikalinga elektros energijai „migruojant“ tarp skirtingų valstybių.

Kuo aukštesnė įtampa šioje linijoje, tuo toliau galima perduoti elektros energiją, patiriant mažesnius nuostolius. Iš esmės tai, ar įtampa linijoje siekia 10 kV, ar, pvz., 330 kV, priklauso nuo atstumo, kurį reikia įveikti. Didžiausiai įtampai perduoti būtini ypač dideli stulpai su atitinkamais atstumais tarp laidų, kadangi šie jonizuoja orą. Dėl to nebūtų praktiška perduoti vien 330 kV ar 110 kV įtampos. Be to, tokią įtampą sunkiau transformuoti į mažesnę kitame elektros kelio etape“, – dėstė elektrikas.

Praeina tris tranzito stoteles

Net ir 10 kV įtampa kasdienėms mūsų namų reikmėms būtų pernelyg galinga. Tam, kad ją galėtume naudoti saugiai, galingą įtampą sumažina transformatorinės, sako J. Šveikys.

„Milžinišku greičiu ir ne ką mažesne jėga nebetoli mūsų namų – per tranzitines pastotes iki rajoninių – atkeliavusi elektros energija transformuojama. Ji pažeminama iki skirstomųjų tinklų įtampos ir per žemos įtampos skirstomąjį tinklą perduodama galutiniams vartotojams. Iš sugeneravimo vietos elektros energijai pasiekus rajonines pastotes, jose įtampa žeminama iki 35 kV, vėliau – iki 10 kV“, – kalbėjo specialistas.

Tada elektros energija toliau skirstoma po kiekvieną Lietuvos rajoną: ji patenka į kitas žeminančiąsias pastotes, visai prie pat savo vartotojų namų durų, daugiausia – maždaug 400 metrų atstumu. Galiausiai, jau 0,4 kV tesiekianti įtampa keliauja į mažiausius paskirstymo skydelius ir gyvenamuosius namus. Taigi, nuo pagaminimo vietos iki buitinių vartotojų namų elektros energija atkeliauja praeidama vidutiniškai tris tranzito stoteles“, – pasakojo J. Šveikys.

Prie elektros energijos kelionės jos tiekėjas prisijungia pačioje pabaigoje – elektros apskaitos skydelyje, skirtame kintamosios vienfazės (220 V) ar trifazės (380 V) įtampos elektros energijos apskaitai.

Elektros gamintojas, tiekėjas, perdavėjas ir skirstytojas: kas ir už ką atsakingas?

Prasidėjus elektros rinkos dereguliacijos procesui, paaiškėjo, jog ne visi vartotojai gerai žino, kas yra elektros gamintojai, tiekėjai, perdavėjai ir skirstytojai. 15min kartu su Kauno technologijos universiteto (KTU) Elektros ir elektronikos fakulteto, Elektros energetikos sistemų katedros dėstytoju dr. Gyčiu Svinkūnu paaiškina, kokias funkcijas kiekvienas jų atlieka.

Gamintojai. Elektros energija gaminama šiluminėse elektrinėse, deginant skirtingas žaliavas: gamtines dujas, biokurą, komunalines ar pramoninės atliekas, ir elektrinėse, naudojančiose atsinaujinančius energijos išteklius. Apie 40 proc. elektros energijos Lietuva pasigamina pati, 60 proc. importuoja. Pusė elektros energijos importuojama iš kitų Baltijos ir Šiaurės šalių. Kita pusė – iš Rusijos ir Baltarusijos.

Lietuvoje šiuo metu daugiausia elektros energijos pagaminama Kruonio hidroakumuliacinėje elektrinėje ir vėjo jėgainėse. Didžiausia Lietuvoje elektros energijos gamintoja yra „Lietuvos elektrinė“, įsikūrusi Elektrėnuose. Ši šiluminė elektrinė yra valdoma bendrovės „Ignitis gamyba“. Ji valdo Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę ir Kauno A. Brazausko hidroelektrinę. Pastaroji elektrinė yra didžiausia atsinaujinančius išteklius naudojanti elektrinė Lietuvoje. Kauno HE pagaminamos elektros energijos kiekis priklauso nuo upės vandeningumo ir metų laiko. Elektrinė turi dvi vandens saugyklas: aukštutinį ir žemutinį baseinus, kuriuos jungia slėginis vamzdynas ir keturi hidroagregatai. Kiekvieno iš agregatų galia – 22,5 MW, taigi, elektrinės vardinė galia siekia 90 MW.

1960 m. ant senosios Nemuno vagos pastatyta Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė taip pat išlygina elektros energijos vartojimo ir gamybos netolygumus – tai gerina elektros energijos kokybę. Be to, Kruonio elektrinė užtikrina elektros tiekimą atsiradus įvairiems sutrikimams (avarijoms) energetinėje sistemoje, pvz., kilus įtampai ar krizei elektros biržoje, arba dėl politinių ir kitų priežasčių apsisprendus atsisakyti importo iš kai kurių elektrą gaminančių šalių.

„Lietuvos elektros vartotojas šiuo metu gali pasirinkti gamintoją, siūlantį žaliąją energiją. Deja, visa kita, sakyčiau, yra bendras katilas. T.y. tiekėjai neatskleidžia, kokią dalį energijos jie perka iš vieno ar kito gamintojo“, – pažymėjo dr. G. Svinkūnas.

Tam tikra prasme gamintojais gali būti vadinami ir patys elektros energijos vartotojai, jeigu jie dalį buityje naudojamos elektros energijos pasigamina patys, pvz., iš ant stogo esančių saulės kolektorių.

Tačiau jiems, skirtingai nei didiesiems gamintojams, nereikia turėti leidimų. Toks reikalavimas galioja tik toms įmonėms, kurios gamina didesnę nei 10 kW elektros energiją ir ja prekiauja.

Tiekėjai. Prasidėjus elektros rinkos liberalizacijos procesui, buitiniai vartotojai Lietuvoje palaipsniui atsisakys monopolinių visuomeninio tiekimo paslaugų ir elektrą galės pirkti iš nepriklausomų elektros tiekėjų. Šiuo metu sudaryti sutartis dėl elektros energijos tiekimo Lietuvoje galima su 7 bendrovėmis: „Elektrum Lietuva“, „Enefit“, „Ignitis“, „Perlas energija“, „EGTO“ energija, „Vilniaus energija“ ir mažąja bendrija „Birštono elektra“.

Kokias funkcijas atlieka šios įmonės? Pasak dr. G.Svinkūno, pirmiausia tai yra tarpininkai tarp gamintojo ir vartotojo. „Tiekėjai perka elektros energiją iš įvairių gamintojų ir pagal su vartotojais sudarytose sutartyse numatytas sąlygas tiekia ją į konkrečią vietą“, – kalbėjo mokslininkas. Jų atsakomybėje – paslaugos kainos, taigi, ir suma, kurią kiekvienas mūsų sumokame kas mėnesį už sunaudotą elektrą. Į tiekėjus reikėtų kreiptis ir tuomet, jei norisi gyventi tvariau, t.y. naudoti tik arba bent dalį žaliosios elektros energijos. Taip pat – norint padidinti suvartojamą elektros kiekį, galią ir panašiais klausimais.

Perdavėjai. Tarpinė grandis tarp elektros gamybos ir skirstymo vartotojams yra elektros perdavimas. Šią funkciją Lietuvoje atlieka perdavimo sistemos operatorius – bendrovė „Litgrid“.

Kalbant paprastai, jos atsakomybėje – stabilus elektros energetikos sistemos darbas tiek mūsų šalyje, tiek ir bendroje Europos elektros rinkoje. „Jeigu Lietuvoje trūksta elektros, „Litgrid“ nurodo gamintojams padidinti gamybą, ir atvirkščiai – jei elektros yra per daug, nurodo sumažinti gamybą. Jei elektros sistemoje elektros trūksta, operatorius perka elektros energiją. Taip pat parduoda, jei jos yra per daug. Šis elektros energijos kiekis vadinamas reguliavimo elektros energija“, – pasakojo KTU atstovas.

Ši veikla yra licencijuojama. Valstybė reguliuoja elektros perdavimo paslaugos kainą, nustatydama šių paslaugų kainų „lubas“. Elektros perdavimo paslaugos kainas ir tarifus nustato operatorius, o Taryba, patikrinusi jų atitiktį galiojantiems teisės aktams, jas skelbia savo svetainėje www.vert.lt.

Skirstytojai. Nutraukti elektros laidai, netolygus elektros tiekimas, problemos su skaitikliais – šie „kodiniai“ žodžiai apibūdina tai, už ką atsakingi elektros energijos skirstytojai. Lietuvoje šias funkcijas atlieka „Energijos skirstymo operatorius“ (ESO). Bendrovės darbuotojai tvarko ir reaguoja į įvairias situacijas, susijusias su visoje Lietuvoje išsiraizgiusiais elektros tinklais – bendras jų ilgis siekia daugiau nei 133 tūkst. km elektros oro ir kabelių linijomis. Iš jų bendrovė ESO rūpinasi 126 tūkst. km, likusi dalis priklauso „Litgrid“.

Labai nedidelėse (dažniausiai privačiose, gamybinėse) teritorijose skirstymo veiklą vykdo ir šios įmonės: „Achema“, „Akmenės cementas“, „Lifosa“, „Dirbtinis pluoštas“, „E tinklas“.